Apie olandiškus aptarnavimo standartus

Šiuo tekstu jau dalinausi su draugais facebooke pries keletą savaičių. Tegul jis ir bus pirmas mano lietuviškas tekstas apie Olandiją.

Taigi. Su pertraukomis jau skaičiuoju savo penktus metus Olandijoje. Anksčiau draugams mėgdavau siųsti ilgus laiškus, kuriuose būdavo įvairiausių pastebėjimų, pradedant visokiais kasdieniais pasipergyvenimais ir džiaugsmais, baigiant viso ko lyginimais. Laiškai, aišku, retėjo. Laiko po truputį mažėjo. Būna, ir dabar grįžus prie kavos ar ŠiaipKoNors man sako, kad turbūt jau prie visko pripratai, niekas tavęs nebestebina etc. Tai va, iki šio savaitgalio ir aš taip galvojau. Mėgstu šitą niekad nemiegantį miestą (čia aš apie Amsterdamą, žinoma), jo vakarinį šurmulį, savotišką architektūrą (jau kiek pabodo, bet tikrai gražu!), dviračių takus absoliučiai visur (nors jais kaip ir nesinaudoju, bet maža kas, gal ir aš kada dar sėsiu ant dviračio). Yra dalykų, kuriuos mėgstu mažiau, bet galiu suprasti (kaip sako, skonio reikalas ir nėr ko to ginčytis). Bet yra vienas toks dalykas, kurio sakau, kad turbūt nesuprasiu ir po dar 5 metų. Tai jų customer service approach. Ir čia ne tiek apie besišypsančias kasininkes ar privalomą pasisveikinimą su klientu, kiek apie daug kur vyraujantį požiūrį, kad klientas visada teisus. Tokį kaip ir standartą. Tai va, čia tai negalioja. Istorijų galėčiau papasakot dešimtis, savų ir draugams nutikusių, linksmų ir nelabai. Čia, aišku, subjektyvu. Objektyvu būtų šiek tiek statistikos, kuria šiandien privertė pasidomėti mano šios savaitės nuotykiai (jos irgi radau, bet ji, sako kai kurie, truputį boring). Štai gerai viską reziumuojantis straipsnis:
http://www.iamexpat.nl/read-and-discuss/expat-page/articles/dutch-customer-service

Prieš 2-3 savaites turėjau itin įdomių patirčių. Penktadienį nueinu per pietų pertrauką pasidomėti dėl savo mobilių paslaugų providerio keitimo. Sėdi toks vidutinio amžiaus pardavėjas su laikraščiu. Nelabai kantriai palaukus pagalvojau, kad būtų gi visai nieko priminti, kad jis gal ne šiaip sau čia sėdi, o ir aš čia ne šiaip atėjau. Mūsų dialogas buvo gana trumpas.

– Aš: sveiki. norėjau pasidomėti jūsų siūlomomis sąlygomis ir užduot porą klausimų.
– Pardavėjas: ok, teks truputį palaukt.
– Aš: nelabai dabar turiu laiko laukti, o jūs labai užsiėmęs?
– Pardavėjas: matai, aš dabar skaitau laikraštį.
– Aš: ???
– Pardavėjas: noriu pabaigt skaityt straipsnį.
— kažkaip ties šita vieta visiškai praradau kalbos dovaną kuriam laikui, nes tokias istorijas prisimenu tik iš tėvų pasakojimų apie sovietines parduotuves, kur klientas pardavėjai buvo paskutinis įdomus dalykas parduotuvėje —
– Pardavėjas: bet jei tau įdomu, tai gali internete pasiskaityti.
– Aš: ačiū, jau pasiskaičiau, bet atėjau dėl labai praktinės informacijos.
– Pardavėjas: aišku, bet dabar negaliu tau padėt, palauk 5 minutes
– Aš: o nėra kokio nors jūsų managerio, kuris galėtų mums abiem padėt?

Žodžiu, mūsų dialogas pasibaigė diskusija apie customer service. Bičiukas man pasiskundė, kad atvažiuoja čia visokių užsieniečių su American approach ir neleidžia jam skaityt laikraščio. Jam, žmogui, irgi reikia kažkiek laisvo laiko nuo darbo. Ok, sakau, tai man nereikia tokio providerio. O jam visiškai dzin. Kas įdomiausia, su šita kompanija jau antra patirtis beveik identiška. O jie vis dar gyvuoja! Kosmosas. KAAAAIP??

Advertisements